PULKININKO MICHAILO JEKIMOVO GYVENIMAS

Michailas Jekimovas (1865–1941?) priklausė vesternizuotai gotorpiško Sanktpeterburgo vidurinei klasei. Jo tėvas Vasylis Jekimovas, pravoslavas, iš Sibiro atkeliavusio Jekymo Jekimovo sūnus, buvo gabus, į aukštas pareigas prasimušęs Valstybės turtų ministerijos valdininkas. Jo motina Anna buvo Vokietijoje gimusi vokietė liuteronė, Pauliaus Schenkeno duktė. Šios poros šeima buvo didėlė: 5 sūnūs ir 4 dukterys. Tėvas mąstė apie užtikrintą savo sūnų karjerą, todėl paskirstė juos mokytis perspektyvesnėse kavalerijos kadetų mokyklose. Viena iš jo dukterų, Marija, ištekėjo už grafo Eugenijaus Viskončio (Visconti) iš šveicariškos Europoje gerai žinomos giminės atšakos. Grafas buvo trečiosios vietinės kartos garsių Sanktpeterburgo architektų palikuonis. 


Vasylis Jekimovas su žentu Eugenijumi Viskončiu (Michailo sesers Marijos vyru) Paullusto parke (vad. „Slaviankos", t.y. Venjoki, slėnyje).

Paullustas (rus. Paulovsk) buvo ypatinga architekto Davido Viskončio, Eugenijaus prosenelio, kūrybos vieta. Maltos Ordino D. Magistro Imperatoriaus Pauliaus I vokiškai pavadintos rezidencijos parke Davidui priklauso jo vardu žinomas „Viskončio tiltas“, o Davido broliui Karlui Dominikui – klasicistinio stiliaus mauzoliejus.


Eugenjus su žmona Marija bei įdukra Sanda savo karjeros viršūnėje – Užsienio reikalų ministerijos bendrųjų reikalų departamento vicedirektorius, 1911.

Michailas sėkmingai kilo karo tarnyboje nuo korneto 1888 m. iki pulkininko 1915 m. (1915 m. sausio 1 d. dar papulkininkis, prieš tai apie 29 metus ištarnavęs bent iki 1913 m. rugsėjo 1 d. 13-me / 5-me Kargopolio dragūnų pulke, iš kurio buvo pervestas į 13-ąjį Vladimiro ulonų pulką su vėlesne karjeros tąsa jau Raudonojoje armijoje). 

Pagarsėjo laimėjęs pirmų prizų sunkiose karininkų kliūtinio jojimo varžybose, vad. steeplechaze.


Atmintinė Michailo nuotrauka su brolio Kokos ranka senatvėje padarytu įrašu.

 
Mėgo gražias moteris ir turėjo sėkmę – tėvui teko jį gelbėti (prašyti, kad pervestų iš Sanktpeterburgo) nuo pavojingų varžybų su sosto įpėdiniu Nikolajumi Gottorpu Romanovu dėl Marijos teatro balerinos Matyłdos Krzesińskos
Jo linksmą avantiūrišką būdą rodo jo rizikingi pokštai. Kartą, jam su jaunesniuoju broliu Koka (Konstantinu Jekimovu, 1873–1956) belaukiant traukinio geležinkelio stotyje, prie jų priėjo generolas ir ėmė barti brolį už neužsegtą munduro apykaklę. Suprantama, Koka raudo ir balo drebėdamas iš baimės. Jų traukiniui pajudėjus, Michailas parodė pro langą perone likusiam generolui nosį. 


5-osios kavalerijos divizijos prizas laimėtas! Koka karjeros Lenkijoje pradžioje (Skierniewice).

Keturi iš penkių brolių kadaise kartu tarnavo Lenkijoje


Michailas, jo žmona Aglaida, sūnus Georgijus bei dukros Vera ir Gulia kelyje iš Konino į Sanktpeterburgą

Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, Koka jau tarnavo Dvaro arklidžių departamente Sanktpeterburge, į kurį buvo atsikėlęs drauge su žmona Marta, Konino liuteronų pastoriaus Karlo Henkelio dukterimi, bei dviem mažamečiais sūnumis. 


Pastorius Karlas Henkelis, jo duktė Marta, anūkai Vladimiras ir Vasylis, tarnaitė Olga prie įėjimo į kleboniją. Koninas 1910.

Konine tebegyveno Martos tėvas Karlas, seserys Marija ir Magdalena (sesuo Marija vėliau persikraustė į Sanktpeterburgą, kur ištekėjo už Marijos teatro smuikininko Konstantino Klossės, o be šių seserų, Sanktpeterburge mokėsi, o paskui ir dirbo, taip pat jų jaunesnysis brolis Karlas). 

 


Henkelių Marija su vyru Konstantinu Klosse bei vaikais Liza ir Nikolajumi, Novgorodas.

 

1905 m. vyresnysis Marijos ir Martos brolis Aleksandras buvo Sosnovce, iš kur rašė Marijai apie revoliucinę situaciją mieste: ...W Sosnowcu wszystkie fabryki stoją...Do Sosnowca przybyło massa wojska...  Beveik tuo pačiu laiku Michailas rašo Kokai į Sanktpeterburgą, kad jo bei jų brolio Vasylio eskadronai siunčiami į Sosnovcą neramumams malšinti:

               

 

Aleksandro likimas nežinomas. Ar jis tapo politinių represijų auka, ar perėjo pas vokiečius per I pasaulinį karą, tačiau dar prieš 1914 m. Henkelių šeimoje laikytasi sutartinės tylos jo atžvilgiu. Todėl jau naujais laikais iš visų smarkiai sulenkėjusių Aleksandro sūnėnų ir dukterėčių niekas nieko nežinojo apie jį ir nieko negalėjo papasakoti.


Aleksandras stovi kairėje tarp Marijos ir tėvo Karlo (toliau į dešinę – Magdalena, Michailo brolis Vasylis, Karlas Henkelis Jaunesnysis. Ponia pastorienė Marta sėdi kairėje su anūku Vasyliu, jos duktė Marta sėdi paskutinė dešinėje). Koninas, klebonija.

Pasauliniam karui prasidėjus, Michailas dalyvavo mūšiuose Galicijoje 13-ojo Vladimiro ulonų pulko sudėtyje – 1915 m. pradžioje papulkininkiu, tačiau nuo 1915 m. lapkričio 19 – jau pulkininku. Taip pat ir 1916 m. rugpjūčio 1 d. jis įrašytas kariuomenės aukštų karininkų sąrašuose kaip pulkininkas tame pačiame 13-me Vladimiro ulonų pulke. Vėliau jis neilgam perėmė ir vadovavimą šiuo pulku tarp 1916 m. pabaigos ir 1917 m. vasaros. 
Karlas Gustafas Mannerheimas (pats vadovavęs šiam pulkui nuo 1909 m. pradžios iki 1911 m.) rašo Prisiminimuose, kad gavęs 13-osios kavalerijos divizijos vado generolo leitenanto kunigaikščio Tumanovo įsakymą apginti Krasniko miestą nuo austrų, sustiprino savo specialią gvardijos brigadą 13-uoju Vladimiro ulonų pulku ir 13-uoju dragūnų pulku. Tai reiškia, kad tuo metu Michailas kovojo paties Mannerheimo vadovaujamas!




Didvyris įveikęs azijatą Staliną


Kai 1918 m. 13-asis Vladimiro ulonų pulkas buvo išformuotas, Michailas pasekė savo sūnumi Georgijumi ir pradėjo tarnauti bolševikų Raudonojoje armijoje. Pilietinio karo metais jis ėjo Kazanės kavalerijos apygardos inspektoriaus pareigas.


Georgijus (Goria) – Kazanės junkerių mokyklos kadetas (laiškas dėdei Kokai ir tetai Martai)


Sprendžiant iš 1910 m. pabaigos sveikinimo atviruko, siųsto Henkeliams iš Kazanės į Koniną, Michailas dar ir prieš karą kažkuriam laikui buvo komandiruotas į Kazanę, savo sūnaus mokslų miestą:

 


Aglaida po 1916 m. rugpjūčio 1 d.

1920 m., per paskutinius mūšius su Wrangeliu Kryme, Georgijus vadovavo kavalerijos divizijai ir žuvo prie Perekopo. Jo palaikai buvo atgabenti pas tėvą į Kazanę. Vyko balius, kurio metų Michailas buvo iškviestas, kad sužinotų apie savo vienintelio sūnaus mirtį. Tėvas, mūšiuose kardu sukapojęs ne vieną vokietį ir austrą, griuvo netekęs sąmonės. Georgijus palaidotas Kazanėje:



Paradoksalu, kad kova prieš generolą Wrangelį, imperinio Sanktpeterburgo ideologą, Georgijus prisidėjo prie šio vakarietiško miesto sunaikinimo. Petras Wrangelis (1878–1928), tikras petrapilietis, buvo iš tų retų elito atstovų, kuriems Sanktpeterburgas nebuvo jokia „Rusijos sostinė", bet europinės Imperijos Metropolija. Pati Imperija buvo ne Rusijos, bet Sanktpeterburgo Imperija. Rusija tebuvo tik ekonominis priedas prie Sanktpeterburgo – štai tikri idealai, kuriuos Wrangelis gynė nuo sukilusios Ordos, svetimos rasės, o ne nuo kokios nors alternatyvinės politinės jėgos (neva bolševikinės). Suprantama, Jekimovai nebuvo vesternizuoti iki tokio laipsnio, kad staiga persiimtų šiais idealais. Tačiau paskutinis Michailo sprendimas pasilikti Paulluste 1941 m. (žr. toliau) ar tik nebuvo jo atgaila už tarnavimą bolševikų kariuomenėje?
Po pilietinio karo Michailas išėjo į atsargą (tai išgelbėjo jį nuo ketvirtojo dešimtmečio Stalino represijų) ir ta proga bolševikų valdžia pasiūlė jam pasirinkti už sūnų sau ir savo šeimai atskirą gyvenamąjį namą, kokio tik jis pageidautų. Jis pasirinko buvusią Rotasto vilą Paulluste, imperatorių vasaros rezidencijoje prie Sanktpeterburgo, su nedideliu sodu ties BIP (Bastionas Imperatoriaus Pauliaus) tvirtove, puikiai matoma kitoje Marientalio pusėje. Jis persikraustė ten kartu su žmona Aglaida bei dukterimis Vera ir Gulia (Galina). 
 


Vera prie Rotasto vilos Paulluste


Meilė Paullustui siekė dar Michailo tėvo laikus, kartais nuomojus ten vasarai „dačas" (bent sykį tėvas nuomojosi drauge su sūnumi Koka Novaja Vesj vasarnamių gyvenvietėje). Vėliau ir kiti giminaičiai, panašiai kaip daugelis karininkų šeimų, praleisdavo vasaras Paulluste. Todėl ir sovietmečiu įvairūs tos pačios senos dvasios giminaičiai mėgo rinktis pas Michailą ir Aglaidą:


Susenusieji svečiai: Eugenijus Viskontis ir kadais kavalerijos pulkininkas Feodoras Jekimovas (vyriausiasis iš brolių) sėdi vilos terasoje. 
Aglaida ir Michailas stovi už jų.

 


Michailas (stovi centre šalia savo brolio Feodoro anūkės Tamaros, Vera sėdi dešinėje). Rotasto vila, tolumoje – BIP tvirtovė.

 


Koka, Michailas ir Vera viloje (antrasis aukštas), 1937 m.



Michailas ir Aglaida turėjo dar vieną dukterį – Mariją, antrąjį vaiką po Georgijaus. Deja, Marija mirė dar vaikystėje, per klaidą išgėrusi netinkamoje vietoje paliktus vaistus.

Šeimai persikrausčius į Paullustą, netrukus nuo džiovos mirė Gulia. Ji paliko sūnų Leonidą (Liodią) Poznianskį, būsimąjį violončelistą, kuris toliau buvo auginamas savo tetos Veros: 


Bet Vera pati mirė nuo džiovos netrukus po karo. Kadangi tuo metu jau nei Michailo, nei Aglaidos nebebuvo, tolesnis Leonido likimas nežinomas.
Karui prasidėjus, Vera su Leonidu pabėgo į miestą, bet Michailas ir Aglaida pasiliko Paulluste, kuris greit buvo nacių kariuomenės užimtas. Abiejų likimas yra paslaptis. Teigiama, neva jų name kvartiruota italų Žydrosios divizijos vadovybė, tačiau per pastaruosius dešimtmečius paskelbta informacija rodo, kad ši vadovybė buvusi kitoje viloje. Kadangi Michailas nenorėjo evakuotis, be to, giminėms buvo žinoma jo vidinė neapykanta bolševizmui, galima įtarti, kad iš motinos pusės būdamas vokietis, jis tikėjosi rasti su vokiečiais bendrą kalbą. Tuomet jis su žmona galėjo būti sušaudyti atsitraukiančių specialių NKVD dalinių, kuie likviduodavo žinomesnius asmenis, išvengusius evakuacijos. Ši yra pati realiausia versija. Mažiau tikėtina, kad Michailą būtų sušaudę naciai, jei jis pasiliko tam, kad jiems pasiduotų. Visai neįtikėtina, kad tokiems seniems žmonėms būtų pavykę pabėgti į Vakarus kartu su atsitraukiančia vokiečių kariuomene (nebent jei anksčiau būtų išgavę leidimą išvykti į Vokietiją ir laiku išvažiavę). Pačiu geriausiu atveju, būdami Vakaruose, jie net ir po karo nebūtų galėję perduoti giminėms Sovietijoje jokios žinios, puikiai suprasdami, ką tai būtų kainavę jų giminaičiams kruvinoje komunistų diktatūroje.


Viena iš paskutiniųjų nuotraukų: kairėje – Feodoro Jekimovo duktė Nina Godlewska, Michailas Jekimovas, Sanda Visconti, Aglaida Jekimova; dešinėje – Vera, Konstantinas Jekimovas Jaunesnysis, Tatiana Jekimova (Tarasenko), Nadežda Elb, Marta Jekimova (Henkel). Senasis Kokos butas Sanktpeterburge, Konstantino ir Tatianos Jekimovų vestuvės, 1938 m.